..siandien sukietejusi terra-cotta nuteike tik mislingai, gal kiek liudnai. niekada nebuvau susidures su sitokiu priesinimuosi dregmei. blizgancios ausys kele galvoje rasa, rasa kele bernuzeli, bet tai jau kita istorija, kuri beja manes visiskai nezavejo. visa diana negalejau atitraukti akiu nuo to intymiai ir kazkaip neiprastai ilgesingai blizgancio, kazkokiu senoviniu rugztumu viliojancio puodo. apskilusios krastines rode savo raudonus ir gaslius vidurius, primine, kad tie pro sali praeinantys sijonai nera tik mada, nera tik tekstiles pramones isgalvotas triukas sugundyti miestietiska jaunimeli. sijonas visu pirmiausia paslepia. paslepia tai kas taip nuostabiai ir lengvai gali sujaudinti net liudniausia sielvarto istikta individa. na gerai, sutinku pirma mano pamineta priezastis visgi egzistuoja taip pat, bet tai tik burnojanciu hipokratu reikalas, nenoriu i tai gilintis. nuoskilos verte zvelgti giliau i atspindzius, juose matyti daugiau nei grozi pridengta sijonu. maciau praeinanciu zmoniu vidurius, tarytum ju bruozus ispaisytus puode su sena nusiurusia palme. ar tai pakeis ka nors ateity nezinau, bet viena aisku - akimirka buvo vien is milijono. dabar pagaliau pramusa tas pradzioje minetas mistiskumas ir liudnumas. likau vel ant palanges vienas, kaip pasenes krokodilas isvytas is pelkiu, sedejau ir galiausiai apie nieka negalvodamas ziurejau i vazona. nepastebimai atejo ruduo, po kurio seke ziema.