..siandien sukietejusi terra-cotta nuteike tik mislingai, gal kiek liudnai. niekada nebuvau susidures su sitokiu priesinimuosi dregmei. blizgancios ausys kele galvoje rasa, rasa kele bernuzeli, bet tai jau kita istorija, kuri beja manes visiskai nezavejo. visa diana negalejau atitraukti akiu nuo to intymiai ir kazkaip neiprastai ilgesingai blizgancio, kazkokiu senoviniu rugztumu viliojancio puodo. apskilusios krastines rode savo raudonus ir gaslius vidurius, primine, kad tie pro sali praeinantys sijonai nera tik mada, nera tik tekstiles pramones isgalvotas triukas sugundyti miestietiska jaunimeli. sijonas visu pirmiausia paslepia. paslepia tai kas taip nuostabiai ir lengvai gali sujaudinti net liudniausia sielvarto istikta individa. na gerai, sutinku pirma mano pamineta priezastis visgi egzistuoja taip pat, bet tai tik burnojanciu hipokratu reikalas, nenoriu i tai gilintis. nuoskilos verte zvelgti giliau i atspindzius, juose matyti daugiau nei grozi pridengta sijonu. maciau praeinanciu zmoniu vidurius, tarytum ju bruozus ispaisytus puode su sena nusiurusia palme. ar tai pakeis ka nors ateity nezinau, bet viena aisku - akimirka buvo vien is milijono. dabar pagaliau pramusa tas pradzioje minetas mistiskumas ir liudnumas. likau vel ant palanges vienas, kaip pasenes krokodilas isvytas is pelkiu, sedejau ir galiausiai apie nieka negalvodamas ziurejau i vazona. nepastebimai atejo ruduo, po kurio seke ziema.

..prilukstenau pilna dubeneli riesutu ir nebeismastau kaip italpinti dar viena. nerimaudamas vaiksau pirmyn atgal, kasaus plaukus, mojuoju rankom, galiausiai spjaunu i kriaukle ir uzsiimu visuomeniskai naudingais dalykais: deklamuoju visu sirdis glostancias eiles, skambinu nuostabius kankliu garsus ir neduodu liaudziai uzmigti savo paciu laidotuves. pasukineju akis labiau i sonus ir pastebiu dar daugiau. dabar ne tik as ir Jonas turim bendra paslapti, bet ir Julija, Milda, bei Kotryna. esam prisieke vieni kitiems, kad busim kartu ir neneigsim sukryziuotu pirstu fakto. zinau, kad vengsiu akiu kontakto dar kelis menesius, zinau tai kaip mielinius blynus tylu uzgaveniu vakara. ilgai dar prisiekinesiu, kad esu vertas daugiau. ilgai neigsiu, kad visa tai kas yra grazu is tikro nera grazu, net gi slykstu. tiesa pasakius, didesnio grotesko nei vidutinio amziaus barzdoti vyrai, barskinantys i elektinius virdulius, nesu mates ir nemanau, kad kada nors troksciau isvysti.

.. nauji metai nauji pamastymai. palengvejo kai masinoje aptikau visus mus kramtant kramtoma guma. supratau, kad gyvenimas tikrai gereja ir, kad visos tos nesamones yra tikrai niekam nereikalingas smogas is gretimos salos ugnikalnio. saugumo jausmas, kad burnoje niekada nebebus komunistines smarves svaigino, viskas atrode persunkta grynu oru, milijonais nauju perspektyvu ir dar daugiau nuostabiu sypsenu ateityje. pro sali pralekiantys vienodi priemiesciu namai, zalios vejos, melyni minivenai ir kur ne kur besietantys triraciai verte visu musu sirdis spragseti kaip ka tik iskurentas zidinys, auksaspalvis suo ir silti megztiniai puguota ziemos vakara. nereikia nesamoniu, spjaukim i tai kas mus vercia liudeti, i tai kas suteikia burnai nemalonu skoni, i visus be galo neisprususius ir visiskai nieko apie tikras vertybes neismanancius uzseniecius, kurie tik gyvena, kad mes turetume apie ka kalbeti. laisve yra viskas. laisvai kalbam ka norim, laisvai rengiames kaip norim, laisvai maudomes kur norim, belieka tik iseiti is vonios ir pasidalinti ta laisve su visais kitais, kurie vis dar prie savo praustuviu siulu valosi slykscius tarpdancius ir prikise lupas prie veidrodzio bei lengvai papute uosto ar viskas yra tikrai taip kaip turetu buti. pagaliau atoslugis ir visi galesim ramiai vaikscioti pakrante besigeredami smeli kapstanciais pauksciais ir milijonais tokiu kaip mes, tokiu laimingu kramtomos gumos etiketo puoseletoju su nuostabia priemiescio svajone. laimingais ne gimstama, bet jei jau gimei - geras kvapas tik visapusiskas pliusas. zinai, kad prisvilus makaronams su pomidoru padazu visada gali skambinti 911. sviesa tunelio gale.