MARIAUS SPEIS

..Mecislovas net ir nesistenge suprasti ka jam pasakojo jau beveik puse galvos

prazilusi motina. linksejo galva ir vis dusavo, pakele nukritusia ant grindu

duonos rieke ir, paskutini karta stipriai iskvepes, sukniubo ant stalo.
-Metuk, kas tau?
-dievuliau sventas, kiek kartu tau sakiau nevadint manes Metuku, o tu vis

savo.. - atzagariai isreze staiga nuo stalo pakiles jaunuolis.
-taigi as ne is blogos valios vaikeli..
-zinau, niekas cia nieko nedaro is blogos valios, tik ar ideja yra svarbesne ar

rezultatas, motin? - toliau zeminanciu tonu kalbejo.
-na negi neistengi suprasti motinos, negi tau taip svarbu tos proletariato

idejos ir ne trupucio nerupi artimuju jausmai?
po tokiu gal kiek Mecislovui netiketu zodziu pasigirdo tylus inkstimas is jo

striumos kamuojamos trahejos. galejai izvelgti ta ituzi, ta neapsakoma pykti ir

gal kiek troskima atkersyti. galvoje besirutuliojancios idejos primine zmogu

besigrumianti su meska ir riedanti nuo stacio kalno, viskas kliuna, pesiojasi,

galiausiai taskosi kumsciu pradrekstos nosies kraujas ir tarsi itraukia visus

salia esancius i spektakli. sugniauze Mecys kumsti ir isejo is virtuves i savo

daiktais perpildyta kambari kur jau senai knarke teta, atvaziavusi is

didmiescio. pastumes salin nuo lovos tetos atveztas knygas atsigule. isigalejo

virpinanti ramybe, iki tylos truko tik eliminuoti knarkima, bet tai netrukde

vaikinui uzmigti. virtuveje likusi motina delnu i prijuoste susluoste kietus

duonos trupinius. veliau kelias valandas sedejo ant taburetes ir lyg guosdama

save praeities aliuzijomis maste apie sugyventini, apie buvusi vyra, Mecislovo

teva. ranka gloste gintarini is Jurmalos parvezta medeli, stebejo kaip

standziai spyrokliuoja jo gintaru uzsibaigiancios sakos. tiksintis virtuvinis

laikrodis gan ritmingai susiliedavo su niekda nesiliaujanciu tetos knarkimu

taip sukurdamas savaip hipnotizuojancia melodija, kuria atkartoti galetu tik

visiskai atsitiktinis vakaras kaip sis. ant palanges dygo ispanisko svoguno

laiskai. kas keliolika minuciu isjungdavo saldytuvas. viskas tarytum susitarimu

pasitiko austanti ryta, nauja kiekvienam skirtingai, bet visiems vieningai...

nauja.

..kone dvidesimti metu saudziau voveres per kiaura stoglangi ir ne karto nebuvau suvirpines sirdeles. si karta taikausi i ezi ir negaliu patiketi savimi, savo su metais turbut atsiradusiu silpnumu. akys pilnos asaru, kojos nelaiko, pirstas uzmires, o del nepakankamo rubu skaiciaus jauciu stingdancia vesa krutineje. lendu atgal kur silta, imetu pora sausmedziu i zidini antrame aukste, uzdarau palepes duris ir nukabinu kopecias. kampas kuriame laikau savo triju vamzdziu drilinga si vakara kaip reta tamsus. pasisvieciu zvake ir pastatau tiek metu myleta ginkla i jo vieta. nusukus zvake kampa vel uzpila tamsa, paslepdama viska kas susije su mudvieju draugyste nezinioje. nenoredamas pazadinti Svetlanos nusiaunu aulinius ir isispiriu i siltas triusio kailio slepetes bei pasuku virtuves link. dar nuo ryto ataususi ant stalo palikta arbata pasirodo gundanti ir neuzilgo pagaunu save beieskant sausainiu, dar pries savaite Broniuko cia paliktu. paciumpu nuo kedes atloso puspalti ir bandau susisildyti. kojos vis dar silpnos. sausainiai baigiasi, nubraukiu trupinius rankove ir pasuku miegamojo link. eidamas pro sali pasemiu puodeli vandens, praskalaves burna ji isspjaunu pro galines duris i grindu neturincia veranda-siltnami, kuriame Svetute augina egzotiskus siltu krastu kaktusus. verandos sienas naudoju voveriu iskamsom kabinti. miegamajame niekas nepasitinka tik tylus kvepavimas. sujudines sugulove pats isitaisau salia ir uzsikloju anytos siutu uzklotu is desimciu skirtingu rastu medziagu. uzpuciu zvake, uzsikloju ir iskart pasijauciu jaukiau. zinau, kad esu tame paciame pasaulyje kaip ir mano drilingas, zinau, kad rytoj jei ir drebes kojos bei kres saltis vistiek busiu kartu su juo. Svetlana atsikosti, atsisuka ir mane apsikabina. dabar mes trise.

..sauleta diena mudu su Telioku isejome prie uzutekio meskeriu pamirkyti. saule ragino keltis anksti, teptis batona sviestu ir makaluoti saukstu trilitriniame stiklainyje kol issimaisys tirsta avieciu uogiene kuria Telis taip megsta tirpinta, ypac kai lieka keli centimetrai nuo dugno. uzsivercia ir krapsto liezuviu seklytes vis atsisukdamas ir pakeldamas strazdanotus skruostus sypsenai. sliekus kasem is vakaro. lektarna pasviesdami, nes niekaip negalejau isimti isbegusiu bateriju is savojo geltono plastmasinio prozektoriaus "Saulute", vertem kastuva po kastuvo kol skardine nuo zirneliu prisipilde riebiais, per vasara pudimu imitusiais raudonais naktiniais sliekais. Teliokas visa kelia iki upes sokinejo is dziaugsmo, kartais duodavo man savo meskere ir pats, nubeges i krumus, prisilauzydavo lazdyno pagaliu, kuriais dauzydavo pakeles dilgeles. nueje savo vieton susiradom po rasta atsisest, uzsimetem meskeres ir laukem dideliu laimikiu. niekaip negalejau is galvos isvaryti minciu apie namuose manes belaukiancia Aliute, kartais net nuskrisdavau galvoje su ja i tolimaji Tailanda, Vietnama bei Kirgizija, svajojau kaip kemsam sviezius ir lengvai besilupancius mandarinus, mindom ryzius bei pliuskenames purvo voniose. Telis karts nuo karto priejes suspausdavo mano uodu sukandziota riesa ir pradedavo tyliai pasakoti apie gamtos pazinimo vadovelio temas, pasakojo kaip gandrai isskrenda i siltus krastus, kaip varles uzmiega salciams prasidejus ir kaip dolomitas yra kasamas Akmenes rajone. nors jo istorijos manes giliai ir nejaudino, bet vistiek jauciau kazka bendro ir neisskiriamo tarp musu, jauciau vilti ir tikejima siandienos sekme. kartais persimesdavom patarimais apie tai kaip toliau uzmesti ir apie tai koki kabliuka geriau naudoti bei kaip ji uzristi. niekaip negalejau is galvos iskratyti Alinos. vakare valgem jos virta zuviene, ejom miegoti ir planavom kas sau. Aliutei uzmigus bandziau prisiminti gera vieta veziavimui. Teliukas nemiegojo, droze nauja putine plude jo jau senai suplanuotai sekanciai iskylai prie upes.

..siandien sukietejusi terra-cotta nuteike tik mislingai, gal kiek liudnai. niekada nebuvau susidures su sitokiu priesinimuosi dregmei. blizgancios ausys kele galvoje rasa, rasa kele bernuzeli, bet tai jau kita istorija, kuri beja manes visiskai nezavejo. visa diana negalejau atitraukti akiu nuo to intymiai ir kazkaip neiprastai ilgesingai blizgancio, kazkokiu senoviniu rugztumu viliojancio puodo. apskilusios krastines rode savo raudonus ir gaslius vidurius, primine, kad tie pro sali praeinantys sijonai nera tik mada, nera tik tekstiles pramones isgalvotas triukas sugundyti miestietiska jaunimeli. sijonas visu pirmiausia paslepia. paslepia tai kas taip nuostabiai ir lengvai gali sujaudinti net liudniausia sielvarto istikta individa. na gerai, sutinku pirma mano pamineta priezastis visgi egzistuoja taip pat, bet tai tik burnojanciu hipokratu reikalas, nenoriu i tai gilintis. nuoskilos verte zvelgti giliau i atspindzius, juose matyti daugiau nei grozi pridengta sijonu. maciau praeinanciu zmoniu vidurius, tarytum ju bruozus ispaisytus puode su sena nusiurusia palme. ar tai pakeis ka nors ateity nezinau, bet viena aisku - akimirka buvo vien is milijono. dabar pagaliau pramusa tas pradzioje minetas mistiskumas ir liudnumas. likau vel ant palanges vienas, kaip pasenes krokodilas isvytas is pelkiu, sedejau ir galiausiai apie nieka negalvodamas ziurejau i vazona. nepastebimai atejo ruduo, po kurio seke ziema.

..prilukstenau pilna dubeneli riesutu ir nebeismastau kaip italpinti dar viena. nerimaudamas vaiksau pirmyn atgal, kasaus plaukus, mojuoju rankom, galiausiai spjaunu i kriaukle ir uzsiimu visuomeniskai naudingais dalykais: deklamuoju visu sirdis glostancias eiles, skambinu nuostabius kankliu garsus ir neduodu liaudziai uzmigti savo paciu laidotuves. pasukineju akis labiau i sonus ir pastebiu dar daugiau. dabar ne tik as ir Jonas turim bendra paslapti, bet ir Julija, Milda, bei Kotryna. esam prisieke vieni kitiems, kad busim kartu ir neneigsim sukryziuotu pirstu fakto. zinau, kad vengsiu akiu kontakto dar kelis menesius, zinau tai kaip mielinius blynus tylu uzgaveniu vakara. ilgai dar prisiekinesiu, kad esu vertas daugiau. ilgai neigsiu, kad visa tai kas yra grazu is tikro nera grazu, net gi slykstu. tiesa pasakius, didesnio grotesko nei vidutinio amziaus barzdoti vyrai, barskinantys i elektinius virdulius, nesu mates ir nemanau, kad kada nors troksciau isvysti.

.. nauji metai nauji pamastymai. palengvejo kai masinoje aptikau visus mus kramtant kramtoma guma. supratau, kad gyvenimas tikrai gereja ir, kad visos tos nesamones yra tikrai niekam nereikalingas smogas is gretimos salos ugnikalnio. saugumo jausmas, kad burnoje niekada nebebus komunistines smarves svaigino, viskas atrode persunkta grynu oru, milijonais nauju perspektyvu ir dar daugiau nuostabiu sypsenu ateityje. pro sali pralekiantys vienodi priemiesciu namai, zalios vejos, melyni minivenai ir kur ne kur besietantys triraciai verte visu musu sirdis spragseti kaip ka tik iskurentas zidinys, auksaspalvis suo ir silti megztiniai puguota ziemos vakara. nereikia nesamoniu, spjaukim i tai kas mus vercia liudeti, i tai kas suteikia burnai nemalonu skoni, i visus be galo neisprususius ir visiskai nieko apie tikras vertybes neismanancius uzseniecius, kurie tik gyvena, kad mes turetume apie ka kalbeti. laisve yra viskas. laisvai kalbam ka norim, laisvai rengiames kaip norim, laisvai maudomes kur norim, belieka tik iseiti is vonios ir pasidalinti ta laisve su visais kitais, kurie vis dar prie savo praustuviu siulu valosi slykscius tarpdancius ir prikise lupas prie veidrodzio bei lengvai papute uosto ar viskas yra tikrai taip kaip turetu buti. pagaliau atoslugis ir visi galesim ramiai vaikscioti pakrante besigeredami smeli kapstanciais pauksciais ir milijonais tokiu kaip mes, tokiu laimingu kramtomos gumos etiketo puoseletoju su nuostabia priemiescio svajone. laimingais ne gimstama, bet jei jau gimei - geras kvapas tik visapusiskas pliusas. zinai, kad prisvilus makaronams su pomidoru padazu visada gali skambinti 911. sviesa tunelio gale.

..va praeis du tukstanciai penktieji ir nebegris, kas galejo pagalvoti, kad mums teks juos pragyventi. taip tikriausiai kas nors maste apie 1905 praeinant. neapsakomas jausmas. ramybe, isdidumas, rimtis, susimastymas. nera tinkamo zodzio. zinau tik viena - po simto metu kas nors galvos panasiai ir pamastys apie mus, mastancius taip pat dabar, pries simta metu. ech.. idomus tas laikas, brangus ir velniskai suktas, tik spek kartu skrist.

..vardan viso to gerio sugebejau net iberti druskos zaizdon, tada juokas tikrai pereme valdzia ir po keliu minuciu priverte pajausti ka tai reiskia prileisti i kelnes. beperstojo rodymas pirstu dave pradzia naujam As ir suteike siokio tokio pasitikejimo savimi. uzvakar skaitytas panku internetinis puslapis, tasyk suformaves umine kreivo snukio pasauleziura, siandien nebekele dideliu emociju. nejauciau jokio noro kur nors eiti, ka nors sodinti ar sluoti. norejau tik juoktis ir tai man sekesi daryti su kaupu. veliau prisiminiau Jolantos pasakojima apie jos numyleto Aliaskos Terjero Tutsiko mirti ir, tarytum islaikydamas rimti laidotuvese, sekundei sustojau. tyla truko tiek trumpai, kad net nespejau padoriai atsikvepti ir vel puoliau priepuolin. dabar priedui prie visko mintyse dar maciau Tutsika karste, kuri sukale Aloyzas, Jolantos tevas. atrode kaip sena juodaode bobute. vilkejo mazuciukus sesutes Ievutes per darbu pamokeles nertus batelius ir aplinkui dege zvakes. prisiminiau tos dienos soka pamacius visa tai Jolantos miegamajame. nesitikejau patekti i suns laidotuves. pakasem ji sode po vysnia. praejus metams toje vietoje atsirado duobe apie kuria niekas nenorejo ir turbut vis dar nenori kalbeti.

..Paulius virpancia ranka paeme rasikli ir banguotomis raidemis ant salia gulejusio popieriaus lapo uzrase zodi "duonele". pakele galva ir tada galejau aiskiai matyti asaras po jo akim. paklausiau kodel duonele jam tokia svarbi ir kas per liudni prisiminimai susije su ja. bestenedamas ir varvanciom lupom jis kazka patyliuikais murmejo. is aiskesniu zodziu galiausiai supratau apie ka jis kalba. gan nerislus sakiniai bande apibrezti jo busena tam tikru metu, kazka kalbejo apie rupuzes prie verdancio katilo ir rysulelius ant pagalio. balta skarele ir kazkoks kraupus atsitikimas Padramoniu pelkej ji verte susiguzti i kamputi ir nusisluostyti del ivairiu priezasciu slapia nosi. pagaliau nusiramino ir ibede akis i viena taska grindyse. zinojau, kad nekalbes jei kalbinsiu, todel palikau ji ramybej ir nuejau ziureti televizoriaus. beveik kiekvienas kanalas rode zinias, keli rode animacinius filmus, treti - reklamas. per vietine Kurmiskeliu televizija pamaciau pazystamus medziotoju veidus ir su gan dideliu pasitenkinimu ta vakara paziurejau laida apie edzias kiskiams ir medziotojus - parasiutininkus, besivaikancius kaskart is naujo is pelenu uzgimstancio ilgaplunksnio paukscio fenkso.

..beveik nenoromis atsikandu obuolio su didziuliu kirminu serdyje. surenku viska ka turiu tvirto savy ir, nugalejes karteli, kramtau kol nuryju. aplink vien laimingos pasitenkinimo ir savigeros sypsenos, glostancias egzotiskas ne tokias jau iprastas ir niekam kitam neidomias galvas. akys metosi po kambari ir vis uzkliuva uz to pacio kampo, stovincio visai salia manes. gal ir sitie apvalimai istroske, kad ir ne siltu krastu, bet visgi egzotikos, kuria galiu suteikti iki kazkokio, dar man paciam nezinomo, laipsnio. juk moku apsimesti, kad ja sunkiai suprantu ir, kad nemegstu buti panasus i tuos nelaiminguosius, kuriem irgi galvoje viena mitis - buti kazkuo daug laisvesniu ir ne tokiu paprastu eiliniu sunsnukiu, buti tuo nuostabiu zmogum is likusio pasaulio. kita vertus ar as tikrai to noriu, ar noriu ka nos apgaudineti ir meluoti, apsimesti tuom kuom nesu ir gauti ta minkstu ir nesulaikomai virpanciu sokant apvalumu rinkini, kuris si specialu vakara nuo mano akiu tikrai nenuplys. nelamingas mano ego vel ikiso savo trigrasi galvon ir sujauke taip dar nepilnai nusistovejusias emocijas bei fiziologini branduma. suspaudziu kumsti ir zinau, kad sau vadovauti galiu tik as pats. tik as galiu nuleisti ego i kulnus ir priversti save elgtis taip, kaip kekviena nevisiskai tos kontroles suzalota butybe. ar kazkokia nesuprantama ir nepilnai emocionali prigimtis gali mane ignoruoti, teisti ar neskaityti lygiu tarp kitu, egzotisku egzemplioriu, ar tas visas bumbulas kuris uzmerkia ju vizualines fantazijas butinai turi buti nukreiptas mano link? ne. atsakau sau ir lyg pajauciu sirdi suspurdant. zinau, kad tai igimta sirdies liga, bet stengiuos apie tai mastyti kaip apie ego sugrizima is kulnu i virsutines kuno dalis, i kuno dalis, kurios kontroliuoja tai kas vyksta apacioje ir taip nutraukiu eile niekam nereikalingu blogu emociju, kurios lydedavo mane kai apacia valde virsu, kai galva nebuvo autoritetas paciai mano paties esybei. kas dabar? nenoriu buti vienas. nenoriu buti neegzotiskas ir nekalbantis ta kita kalba, kuri yra dar kitokesne nei ta, kurios visi taip meiliai ir su seksualine aliuzija mokinasi per tiesioginius santykius tarp objektu. meile nevaidina vaidmens sitoje visoje prakeiksmu raizgalyneje. meile isviso nevaidina jokio vaidmens, kai tai kas ja pacia kontroliuoja yra nustumta i pacius zemiausius gyvavimo subobjektus. suprates ir sia, ne ka geresne medalio puse lieku visiskame paties saves nevaldyme ir vis dazniau jauciu pastumejima isipilti svaiginanciu gerimu, kurie ka tik minetas mintis nors kelioms valandoms paslepia niekam nezinomame kampe. keliu taure uz taure, kuri vercia mane negalvoti apie tai kodel as tos taures noriu. hmm,.. gan zema, a?

..susvetimeje santykiai tarp kaimynu buvo tarytum peilis po kaklu miestelio klebonui. neapykantos kupini zvilgsniai neduodavo ramiai praeiti pro sali nei vienam. galedavai pastoviai isgirsti keiksmus ir siaubingus burnojimus apie vieni kitu motinas, karts nuo karto apsikalbinejimai baigdavosi mustynemis arba sniego gniuzciu karu. sudejes visas sventasias jegas, klebonas Jurgis Postringavas pasileido i kupina skausmo kelione isganyton zemen. ten tikejosi surasti atsakyma i neapykantos ir pagiezos pliupsni, kuris  ne tik nedave dvasines ramybes, bet ir momentais veikdavo fiziskai. suspaustos prakaituotos rankos ir skrupulingai virpancios lupos prase milijono paaiskinimu. sena klebono marskote nebesilde taip kaip anksciau, pradegusios rankoves nedvejodamos siubavosi pavejui, atejo laikas mesti sena dievu paskirta uzsiemima ir pradeti meistrauti kryzius, kurie anksciau atstodavo laiko gaisima skaitant ir net gi tarpais virsdavo hobiu. begalines eiles kryziu vel stovi ir mojuoja krauju purslojanciais galais nudazydamos dangu vienodai raudonai ir nenoromis primindamos, kad ruduo dar nera paskutinis etapas laiko citadeleje. apsvaigusia galva vis dar kesinasi uzkereti zudike ziema. pratempus ja laukia sterilus ir optimistiskas issivadavimas, prazyde kryziai ir milijonas zindyviu saltiniu su vienu tikslu - tavo jausmu ir minciu absoliuti kontrole. - mylek tai kas yra duodama dabar! - tare klebonas, - mylek salciausia ziema ir purviniausia rudeni! tegu tai, kas malonu netampa tuom, kas nesuvaldomai traukia, negeisk svetimo vyro ar svetimos moteries!!! - klyke klebonas ir, aidui nukeliavus i uzkeretus miesto skersgatvius, suklupo. nevarzomas ir tyras sauksmas sutaike kaimynus ir amziams uzdege rusenancia liepsna visu sirdyse, iziebe zvaigzde.

..kiekvienas laiptines gyventojas galedavo uzuosti Kornelijaus kepamus koldunus. astrus svogunu ir ikaitusio aliejaus kvapas isiskverbdavo kone i visus butus ir priversdavo net pacius sociausius susimastyti apie uzkandi. Kornelijaus koldunai buvo daugiau nei maistas, daug daugiau nei kvapas. tai nebuvo visiskai iki galo apciuopiamas dalykas, neturejo ivardijamos materijos, buvo tik idejos sukomutuotas objektas. taip niekada ir neparagavau koldunu, bet iki siol zinau ir kiekviena karta tai sau kartoju, kad savitam stiliuj sudedliotas paveikslas yra ziauriai panasus i ta tikra anu dienu vaizdini, kuris pats savaime kaip ir neistringa tokiam ilgam laikotarpiui. net laselis ikaitusio aliejaus is Kornelijaus keptuves atgaivindavo simtus ryskiu gyvenimo laseliu, kurie pilkuoja tik senose dabar jau irgi seno fotografo darytose nuotraukose.

..skardziai klykia panele juodaode, isputes zandus juda jos vaikinas, bugnininko akiniuose atsispindi i scena nukreiptos aki merkiancios sviesos. gyva muzika rutuliojasi is saksofono gelmiu ir bohemiskoji publika lengvai kilnoja matomai nesunkius kokteilius. tyliai dega zvakes, mirgindamos besisukiojanciu zmoniu sukeliamo kvapnaus oro gusiu sujudintas liepsnas, suteikdamos is esmes tamsiai ir romatiskai atmosferai daugiau geltono ir nenuspejamo originalumo. pradedu judeti vos pastebimais judesiais, pagaunu lengva muzikos siuleli ir pasiduodu tempiamas. baltos sypsenos ir raudonos lupos sypsosi man, astriai isirezia trimitas. braukdamas ranka per bara lengvai zingsniuoju link kedes.

- a double Jack! - istariu barmenui.

- rocks?

- straight.

nueina saldziai saldziai ir tik pasiekdamas skrandi truputi suspurda. lengvai prisimerkes nusipurtau ir staigiu dusliu judesiu pastatau tuscia stikliuka. kazkas pabaksnoja i peti. atsisukes pamatau uzdususi Vitaliju.

- taigi susitarem restorane prie stoties susitikt!

nieko nepasakau nes nelabai girdziu ka jis sako. trimitas ir toliau valdo mano judesius.

- eime, paveluosim i autobusa, greiciau..

paima mane uz rankos ir, kelis kartus stipriau nei tas siulas pries tai mane cia isiviliojes, issitempia i gatve. paskutini karta stebiu raudonas lupas ir baltus dantis. zvakės, lyg pamojuodamos atsisveikinant, suspurda vienu ritmu. jaunos moters balsas nenutrukstamai uzpildo patalpa, trimita vel keicia saksofonas..

..kiekviena diena, kiekviena minute ir galima sakyti net kiekviena akimira ivyksta stebuklas. nudziugina mus savo nekaltu zavesiu, savo pedantiskai apgalvota maniera ir vaikisku naivumu, kuris nepalieka jokio kito kelio kaip susiemus uz galvos giedoti skardzia saules giesme, kuri lyg pavasario lietus nulyja ruskanas nudienas. ir kaledu visiskai nebutina laukti, kad susilietum i viena su eglisakiu kvapu, tykstanciom zvakem ir apserksnijusiais langai. visa tai jau senai uzkoduota po musu stora oda. gyvavimas pripildytas savo spygliu prazysta uzuodes vandeni ir net nesvarbu, kad visur stingdanciai salta ir siurkstu. tekst tekst tekst pasigirsta karts nuo karto ir vel silta fantazija prasideda is pradziu, linkedama niekada negalvoti apie jos busima arba neimanoma pabaiga.

..siandien "suleidau dantis" i medziotoju zurnala. skaiciau kaip elniai perziemoja, kaip kiskiai vaikus augina ir taip toliau. sau paciam rodziau susidomejima edziu ivairove ir patiekalais jose visais metu laikais. prisiminiau kaip pats kazkada, nusileides i garazo rusi, prisirinkau morku ir, nuploves jas balos vandeny, grauziau. norejau buti eziuku sunkia stingdancia ziema. atstaciau spyglius ir neleidau lauko salciui kapoti mano perlamutriniu varvekliu nuo aruodo stogo kampo. klausiausi ju skleidziamu aimanuojanciu melodiju ir skaiciavau lasus ant apversto kibiro dugno. medziotoju zurnalas sukele aibe graziu prisiminimu. toliau bevartydamas ismokau statyti pavesine kurapkoms naudojant vien tik eglisakius, paskui vidury barstyti batono trupinius. neapsakomai dziaugiaus gauta informacija. paskutiniuse puslapiuose ismokau perpjauti versiuko gerkle naudojantis tik virtuviniu peiliu, suzinojau kas tai yra mirtinas duris durklu pribaigiant suzeista serna ir buvau ikaltas i galva niekada nesauri i barsuko galva naudojant dvivamzdi sratini sautuva.

..pridejau laukiniu korteliu kad butu lengviau atsikratyti nereikiamos informacijos. nenoriu gaisti laiko tai atrinkinejant. veliau pasiklausiu Jono, kaip dayti kaledine puokste is silkiniu geliu. kiekvienais metais kartojasi ta pati istorija - susiduriu su problema komponuojant lapus ir ziedus. si karta su Jono ir laukiniu korteliu pagalba meginsiu persokti nusistovejusia kartele ir atsidurti namu seimininkiu priesakyje. kaledu senelis turetu irgi neaplenkti. kiek nugirdau, nusimato didelis maisas, kupinas mandagaus elgasio ir optimistisku minciu. bandysim visa tai nelegaliai idiegti galvon. citramonas jau paruostas, sampanas sala, lieka tik paleisti i darba laukines korteles!

..piktasis Vilkijos meras Rolandas Vaiciulis sugebedavo vien zvilgsniu ibauginti kitus miesto valdininkus, o jam prasiziojus kambariu tarsi nuriededavo sniego lavina ir silpnesniu nervu ponios imdavo kristi be samones. meras zinojo, kad svarbus ekonominis centras, kuriam jis vadovauja, negali buti valdomas kokio nors bevalio miegalio, todel namuose praktikuodavosi kentedamas nezemiskus skausmus. karta neiskente kaimynai iskviete policija, kuri islauzusi mero duris bute rado Rolanda isikandusi virsutine duru stakta su dvidesimt keturiu kilogramu gyra, kabancia zemiau juostos. Paskui jis arestinej aiskinosi, kad esa norejes tvirtu kiausidziu ir nezinojes kito budo joms sutvirtinti. sekantiems rinkimams jo remejai isinko jam suki:  nusileisk ant savo namu slenkscio ir pamojuok priesui akmenine ranka!

..paskutine sekunde pamaciau Vaiduti siekiant torto. greit pagavau rankute ir tarsi numeciau ja jo link. vaikas greit atsisedo ir, suspaustai atkises lupas, nulenke galva taip parodydamas visiems nepasitenkinima mano elgesiu. nekreipiau i ji didelio demesio ir pradejau visiems pilstyti ka tik atidaryta sviezia degtines buteli. pamates Vinco zibancias akis, ipyliau jam pirmam, taciau liepiau palaukti tosto ir gerti kartu su kitais. pagaliau apejau visa stala ir pakeliau savaja porcija aukstyn taip issaukdamas kieno nors pasisakyma. atsistojo Dermanaviciene Kaziute. kiek priversdama kitus nuobodziauti, papasakojo istorija apie jos amzina atilsi tevo sudrekusi siena. kalbejo iskilmingai, taip isreiksdama suslapusio sieno kieki ir svarba, buvusius tasyk milziniskais. negaledama sustabdyti kikenimo vis prisimindavo teveli vaikstant susiemus uz galvos ir motule lakstant is paskos. galiausiai finisavo lengvu palinkejimu nebuti tvarte, kuriame dregme reikalauja savo auku ir visada tureti sausa garda seimai auginti. abejoju ar visi iki galo suprato ka Kazimiera norejo pasakyti, bet tai nebuvo priezastis sustabdyti sventima ir visi draugiskai, kartu ir nekantrusis Vincas, pakele dar auksciau savo stikliukus ir mikliu judesiu isgere iki paskutinio laselio. padalinau visiems po sauksta baltos mesraines, pasiuliau gaivos ir atkreipiau demesi i tikrai gan viliojanciai atrodancia kepta vista. Vaiduciui pasiuliau silkes pagarduose. pakeles galva jis tik garsiai suklyke, kad be galo manes nekencia ir isbego i virtuve verkti. pasakiau, kad dovanos nera nusipelnes ir, kad baisesnio vaiko nei mokykloje nei visame Kultupiu miestelyje nera. uzpuciau zvakutes ir emiaus pilstyti pirmakart taip gardziai nuejusia degtine.

..nelengva kovoti su meniniu materiju grauzikais. ju smegenys prigrusti specnaujienu, o akys uzfiksuoja kekviena nukrypima nuo akiratinio supratimo. net menkiausias minites suolis virsta zingsniu bedugnen is kurios negriztama. man, kaip silta sirdi turinciam pastoviai populiacija padidinti bandanciam eksperimentiskam individui, neramus faktas, kad dalis grauziku gali buti per daug susiaurine vizualinio maitinimosi ribas ir netycia ton neramion bedugnen galiu isriedeti ir pats. nelaikydamas minties giliai skilviuose visa savo nuogastavima isdesciau Ipolitui is Naugarduko. lenku kilmes lietuvis, tuo metu viesejes Vilniuje, man lakoniskai atsake, kad del perdem aukstu mitybiniu elementu trukumo galiu dar ilagi sedeti bochemos pavesyje ir megautis is po astriadanciu grauziku pazasciu sklindanciais karts nuo karto ryskiais slovingos saules spinduliais. ta vakara nenoredamas isgeriau penkis puodukus Lavazzos ir nieko nesapnavau. ryte jauciaus sviezias ir pasiruoses naujai kovai tapti grauziku.

..beklausydamas Moisejevo supratau, kad gyvenimas buna ne tik ukanotas, bet ir gali kada nors visiskai issisklaidyti. nesu jo gerbejas ir isvis beveik neklausau panasios kurybos, taciau prisiverciau ir neisjungiau sitos dainos. tarytum sukirmijes obuolys istrigo ji man gerklen. bandziau gerti visokiausiu gerimu, bandziau koseti ir siaip ivairiausiai krenksti, bet sprangus kartelis liko. susiprates, kad niekuom sau sitaip nebepadesiu atsisedau ant lovos ir keliolika minuciu ziurejau i viena taska sienoje kol suvokiau, kad tai turbut idiotiskiausias dalykas mano gyvenime ir tada nustojau. sprangulys taip pat dingo. tada viskas pradejo aisketi - sis marazmas padejo issiaiskinti kokia zavinga yra ta busena kai niekas nevyksta ir kaip kartais jos pasiilgstam, net idiotiskiausius dalykus pradedam daryti. ech Boria Boria, kaip sako,..Boris!

..siandien mintys buvo gan sulijusios. nors lauke ir viskas sukaustyta ledu, bet parsas, kuri sutikau miske, atitirpde smegenis ir leido pozityvioms mintims teketi nevarzomai. ne kaskart susimastai apie mikroautobuso ratus sniege, ar ne taip? laidau pasvajoti ir apie skanius pietus siam vakarui, apie stikliuka viskio po valgio ir apie rytojaus diena, kokia ji bus salta ir kaip sunku bus islaikyti atitirpusia galva. darau viska, kad islikciau nesustinges, bet kartas nuo karto isgirstu Tomo priekaistavimus, esa neleidziu jam ziemoti ir tai mane ziauriai susaldo. vel tenka kurti krosni is naujo.

..negaliu priversti saves atsikelti is lovos ir uzkaisti vandeni rytinei arbatai. lova kaip liunas traukia i save, o as kaip muse jauciuosi bejegis ir silpnas. tokiom emocijom pradejus diena siandien nesitikiu nieko gero. nuo lovos prie kedes, nuo kedes pries lovos, taip ir rululiosiuos pirmyn atgal. noreciau iseiti pakvepuoti grynu oru, bet praverus tamsaus kambario uzuolaidas vaizdas nezavi, todel, tingedamas netgi dantis issivalyti, lieku namuose. zinau, kad veliau keiksiu save kam nepadariau nieko gero, bet siandiena tai nesvarbu, juk siandiena as skiriu sau. jau dabar laukiu nesulaukiu, kada galesiu isgerti priespieciams skirta proteinu ir vitaminu gerima ir kaip, pavalges skanius pietus, vel grisiu i lova, kuri siandiena yra vienintele mano, nors ir savanaude, bet vienintele, drauge. 

..neturejau nieko pries Aureliju. buvo linksmas vaikas, draugu turejo, sunkiai zodzius istardavo. brolis Robertas buvo keliais metais vyresnis ir pastoviai priversdavo jauneli zliumbti. neapsikentusi mama paimdavo abu is kiemo ir uz ausu partempdavo i namus. nezinau tai buvo priezastis ar ne, bet Aurelijaus ausytes buvo baisiai atlepusios. mokytojai netycia vis paskirdavo jam bezdzioneles vaidmeni mokyklos karnavalui. tai tesesi eile metu ir pagaliau Aurelijaus mama, risliai ipykusi, kad sunus vel vaidins bezdzione, nuejo pasikalbeti su mokyklos direktorium, kuris kaip paaiskejo buvo visiskas begemotas ir, net neisklauses jos iki galo, teske sasiuviniu i rasomaji stala ir pareiske, kad nuo siol dziunglems vadovaus tik usuriniai sunys, kurie negali atskirti kukuruzo nuo vietnamietisku pupu. kaip tare taip ir padare, po penkiu savaiciu buvo isspardyti visi struciai, o bedieviai babuinai su begemotais paliko gayklas ir patrauke i vakarus astriadanciam krokodilam namu valyti.